Pastangos apibendrinti savo kūrybą primena pažadą atsiriboti nuo to, kas galėtų nutikti naujo – nenumatyto ateityje. Užaugau visai kitame pasaulyje, kuriame nebuvo interneto, kompiuterių, mobilių telefonų, prekybos centrų, kitoje politinėje santvarkoje. Sulaukęs dvidešimties turėjau iš naujo konstruoti savo pasaulėžiūrą. Šiandieninis pasaulis gerokai įvairesnis. Vieną ideologiją pakeitė daugelis. Tokiame kontekste savo kūrybą įvardinčiau kaip tapatybės palaikymo būdą. Tapatybę suvokiu kaip autentiškumą, sugebėjimą atsieti savo mąstyseną nuo minios. Todėl daugelyje savo darbų nagrinėju individo ir visuomenės santykius. Neretai tiriamu subjektu tampu aš pats. Atlikdamas tam tikrus veiksmus, bandau suvokti savo ribas socialinėje erdvėje. Performanse „Pusiausvyra“, kurį atlieku įvairiose vietose (studijoje, galerijoje, prekybos centre, gatvėje) balansuodamas ant gimnastikos buomo. Tokiu būdu save įterpiu į sau įprastinę erdvę neįprastu būdu. Tokia intervencija nėra suplanuotas būdas pakeisti ar patobulinti esamą situaciją. Išliekamąją vertę sukuria įgauta nauja patirtis, kurią galiu perteikti kitiems. Matydamas kasdieninę situaciją iš kito rakurso pastebiu tam tikrus niuansus, kurie ir tampa kūrinio esme. Prekybos centro erdvė skirta kiekvienam, tačiau susikūręs tam tikras aplinkybes pastebiu, kad šioje aplinkoje iš tikro rūpiu tik pats sau.

Daugelis mano atliekamų performansų ar eksponuojamų skulptūrų yra susiję su konkrečia erdve ir laiku. Video performanse „Iracionalus veiksmas“ perplaukiu upę miesto centre. Tokiu būdu iš naujo permąstau savo buvimą šioje vietoje, šiame kontekste. Krantinėje esantys objektai reikšmingi ne tik miesto urbanistiniame peizaže, bet ir visuomeniniame gyvenime. Čia išsidėstę istorinio paveldo objektai, taip pat pagrindinės institucijos, tarp kurių ir muziejai, atspindintys šalies kultūrinę raidą. Plaukdamas per upę, tarytum tampu jos dalimi ir tokiu būdu suvokiu savo laikinumą šioje erdvėje, o gal atvirkščiai – kertamos erdvės laikinumą.

Norvegiška utopija